„TO ŽALIO NEGALIMA PAMATYTI“. MIESTO VAIDUOKLIAI

INSTALIACIJA IR FILMAS, 2023


INSTALIACIJA CVIRKOS AIKŠTĖJE NUO LAPKRIČIO 17 D. 17.00 VAL. IKI LAPKRIČIO 19 D. 8.00 VAL.

FILMAS „5 VALANDOS SKVERE” RODYTAS PAMĖNKALNIO GALERIJOJE, PAMĖNKALNIO G. 1., 17-18 D. 17.00 IR 19.00 VAL. 

FILMO TRUKMĖ: 30 MIN. KALBA LIETUVIŲ SU ANGLIŠKAIS SUBTITRAIS


FILMAS TAIP PAT BUVO DEMONSTRUOJAMAS MO MUZIEJUJE LAPKRIČIO 25 D. NUO 14.00 VAL. IKI 20.00 VAL. IR NACIONALINIAME M. K. ČIURLIONIO DAILĖS MUZIEJUJE GRUODŽIO 8 d. 18 val.


Petro Cvirkos skvere Vilniuje menininkė Eglė Grėbliauskaitė pristato meninę akciją „To žalio negalima pamatyti“. Kas yra „tas žalias“? Kodėl mums negalima jo pamatyti? Ar tai vaiduoklis? Kas yra vaiduokliai? Jeigu jų nematome, ar jų iš tikrųjų nėra? Kodėl jie kartais pasirodo? Ar pakanka panaikinti praeities ženklus viešojoje erdvėje, kad atsikratytume iš sovietmečio paveldėto mąstymo ir įpročių?
Eglės Grėbliauskaitės ir Andriaus Seliutos von Rath filmas „5 valandos skvere”, tai 2021 m. Cvirkos skvere per vieną dieną įvykusios P. Cvirkos paminklo apsamanojimo ir nusamanojimo dramos dokumentacija. Tą kartą Eglės Grėbliauskaitės kartu su Agne Gintalaite čia atlikta meninė akcija „Nepamiškime nebeprisiminti“ – paminklo apklojimas samanomis – kvietė pergalvoti mūsų santykį su čia stovėjusiu paminklu ir metodus, kuriais formuojami ir ginčijami istoriniai pasakojimai; menininkės siūlė kalbėtis apie mūsų istoriją ne paprasčiausiai ištrinant jos ženklus mieste, o pakeičiant juos meno kalbos priemonėmis.
Tuomet savivaldybė jų renginį iš pradžių leido, o paskui iš karto uždraudė, pateikdama priežastį, kad visuomenė neturi pamatyti „to žalio“ – tai yra samanų ant paminklo. Šiandieninė meninė akcija Cvirkos skvere skirta atkreipti visuomenės dėmesį į kultūros politiką kaip politinės galios įrankį. Filme atsiskleidžia sunkiasvorė savivaldybės taktika ir, regis, iš sovietmečio užsilikęs, o gal naujai įgytas noras reguliuoti ir kontroliuoti meninę raišką ir riboti šiuolaikinį, nepatogius klausimus keliantį meną viešojoje erdvėje.
2023 m. meninei akcijai, savivaldybė uždėjo neįveikiamas sąlygas planuotam filmo rodymui aikštėje, todėl jis rodomas Pamėnkalnio galerijoje.
Video-spektaklį lydi scenografija: 2021 m. ant Cvirkos paminklo trumpam nugulęs samanų sluoksnis, kurio tą kartą visuomenei negalima buvo pamatyti, dabar virtęs žalia iškamša, primenančia vaiduoklį. Tai ir tarsi kitoje Vilniaus aikštėje netrukus pasirodysiančios, pastaraisiais metais itin perdėtai „prabangios“ Kalėdų eglės priešingybė, išvirkščioji pusė. Aplink susispietęs avinėlių ratas – gal tai tie Cvirkos apsakymo veikėjų taip ir nepasiekti cukriniai saldumynai? Jie primena ir apie naivų atsiribojimą, jaukumo ir aiškumo siekį, kurį neretai lydi nenoras gilintis į svarbius istorinius ir socialinius reiškinius, skatinantis visuomenės pasyvumą.
Viešųjų erdvių menas – tai ne gatvių ir aikščių papuošimas, ne dirbtinės gėlės ar kalėdinis kičas. Tačiau tai nėra ir „betvarkė mieste“. Menas neturi įtikti visiems. Meno uždavinys yra vizualia kalba peržengti nusistovėjusias ribas, iškelti mus iš kasdienybės ir tokiu būdu užduoti svarbius ir sudėtingus klausimus, kviesti ieškoti į juos atsakymų, kviesti pamatyti daugiau, nei matome paviršiuje. Tai svarbu laisvai ir brandžiai visuomenei, nebijančiai savo istorijos.
Kuratorė ir teksto autorė Paulina Pukytė